Spausdinti

JURBARKO RAJONO SAVIVALDYBĖ
 ► SAVIVALDYBĖS TARYBA ◄
 ► RENGINIAI ◄
 ► COVID-19 INFORMACIJA ◄
SOVIETŲ OKUPACIJOS PRADŽIOS 80-MEČIO IR VSD DIREKTORIAUS A. POVILAIČIO 120-ŲJŲ GIMIMO METINIŲ PAMINĖJIMAS
2020-06-15  
  2020 m. birželio 14 d. prie paminklinio akmens Pašvenčio k. Jurbarkų sen. Jurbarko r. įvyko Vidaus reikalų ministro generolo Kazio Skučo ir Valstybės saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio atminimo pagerbimas, kurį inicijavo žinoma Jurbarko rajono kraštotyrininkė Regina Kliukienė. 

Pagerbimo ceremoniją organizavo Jurbarko rajono savivaldybė, Jurbarko P. Paulaičio 701-osios kuopos šauliai, ir Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatro (vad. D. Samienė) nariai.

  

 

Atminimo pagerbimo cremonija Pašventyje, Jurbarko r., 2020-06-14

 

Kviečiame perskaityti kraštotyrininkės Reginos Kliukienės parengtą straipsnį, skirtą įvykiams atminti.

 

 

1940 M. BIRŽELIO 15-OJI. PAŠVENTYS

 

Paminint sovietų okupacijos pradžios 80-metį ir VSD direktoriaus A. Povilaičio 120-ąsias gimimo metines

 

Birželis į Lietuvos istoriją 1940-1941 m. įrašė tris skaudžias datas – birželio 14-ąją – masinių tremčių pradžią, 15-ąją – sovietų okupacijos pradžią, birželio 22-oji – Vokietijos-Sovietų Sąjungos karo pradžią. Ir visos jos pareikalavo šimtų tūkstančių Lietuvos gyventojų kančių, nelaisvės metų ir gyvybių, buvo sunaikintas mūsų tautos genofondas. Iki šiol ši netektis turi didelę reikšmę visam mūsų šalies gyvenimui.


Kas vyko 1940 m. birželio 15-ąją Lietuvoje ir prie Lietuvos-Vokietijos valstybinės sienos Pašventyje?


Pašventys, per penkis šimtus metų buvęs pasienio kaimas, XIII a. pab.  įkurtas prie sraunaus Šventosios upelio (nuo upelio ir kilo dviejų kaimų: Pašvenčio ir kitapus sienos buvusio Antšvenčių kaimo pavadinimai – aut. pastaba), iš visų pusių apsuptas pušynais. Gyveno apie dešimt smulkių ūkininkų. Žemė čia niekad nebuvo derlinga, todėl pašventiškiai vertėsi darbu miške, miško medienos plukdymu, žvejyba. Moterys ir vaikai nuo pat vasaros pradžios iki rudens šalnų rinko gausias miško gėrybes. Kiekvienas šio ir gretimų kaimelių gyventojas jau vaiku būdamas gerai žinojo klaidžius takus per sieną į anapus buvusią Vokietiją.

 

Pašventyje buvo muitinė, pasienio policija, pradžios mokykla, netoli Nemuno pušyne – sporto aikštė, veikė pašto agentūra, restoranas, kiek toliau į šiaurę – girininkija. Toks buvo Pašvenčio kaimo paveikslas tą, įsimintiną 1940 m. birželio 15-ąją.

 

Kad atkurti tos dienos įvykių seką, sklaidžiau įvairią istorinę, dokumentinę, publicistinę medžiagą, kalbėjausi su to meto įvykių liudininkais, A. Povilaičio giminėmis.

 

Birželio 15-osios rytą į Pašvenčio girininkiją paskambino pašto agentūros vedėja Petrė Lesevičiūtė ir pranešė, kad jai nepažįstamas žmogus ateina į agentūrą, skambina į Kauną, išeina, pereina Lietuvos-Vokietijos sieną, vėl grįžta į agentūrą, vėl skambina į Kauną. Pašto vedėja girdėjo, kad kalbant jis mini rusus, jų reikalavimą, Berlyną. Po pokalbio su P. Lesevičiūte, girininkas tuoj pat patraukė į agentūrą, pakeliui užsukdamas ir į restoraną. Tik spėjęs praverti restorano duris susidūrė su jo savininke A. Andukevičiene, kuri su dideliu susijaudinimu pasakojo, kad Pašventyje vyksta nepaprasti dalykai: neseniai čia buvo užėjęs gražiai apsirengęs nematytas ponas, paprašė šokolado, konservų ir dar kažko, ir padavė penkiasdešimt litų, kai restorano savininkė jam pasiūlė grąžą, jis atsisakė priimti, sakydamas, kad jam pinigai nereikalingi. A. Andukevičienė supratusi, kad čia kažkas blogai, prašiusi, kad ponas daugiau pasakytų. Tačiau nepažįstamasis nieko nepaaiškinęs išėjo. Kai girininkas atėjo į pašto agentūrą, sužinojo, kad tas žmogus vėl buvo atėjęs, paprašė išeiti čia buvusius žmones ir vėl skambino į Kauną, minėjo daug pavardžių, kurių P. Lesevičiūtė neįsiminusi, o baigdamas pokalbį keletą kartų pasakė: „Būkite ramūs“. Norėdamas išsiaiškinti nepažįstamo pono elgesį pasienyje, girininkas nuėjo į greta esančią pasienio muitinės punkto raštinę, kur punkto vedėjo Sabaliausko pasiteiravo, kas čia per nepažįstamas ponas zuja po Pašventį? Sabaliauskas pasakė, kad tai dr. Meškauskas turįs užsienio pasą, tad keletą kartų buvo perėjęs sieną. Girininkas suprato, kad dr. Meškauskas yra Pranas Meškauskas-Germantas, Valstybės saugumo departamento valdininkas.

 

Pranas Meškauskas-Germantas

 

Kitapus plento buvo ūkininko Augusto Orento sodyba. Orentas domėjosi politika, tad girininkas nuėjo pas jį pasiteirauti apie dienos įvykius Pašventyje. A. Orentas papasakojo, kad mokykloje yra apsistojęs Vidaus reikalų ministras generolas Kazimieras Skučas, Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis ir dr. Pranas Meškauskas-Germantas. Vėliau, girininkui pasikalbėjus su pasienio policijos viršininku K. Kondrotavičiumi ir mokyklos vedėja Marta Kreiciene paaiškėjo, kad rusai „už raudonarmiečių persekiojimą“ reikalauja iš Lietuvos vyriausybės suimti ir nubausti generolą K. Skučą ir direktorių A. Povilaitį.

 

K. Skučas, A. Povilaitis ir P. Meškauskas-Germantas į Pašventį atvyko birželio 15 d. rytą. Nors rusai savo reikalavimuose dr. P. Meškausko neminėjo, tačiau Skučas ir Povilaitis, matomai, jį atsivežė vesti derybas su Lietuvos vyriausybe. Meškauskas su užsienio pasu, galėjo laisvai pereiti sieną į Vokietiją ir tartis su Lietuvos atstovybe Berlyne, o taip pat su vokiečių valdžios pareigūnais. K. Skučas, A. Povilaitis su šeimomis ir dr. P. Meškauskas-Germantas apsistojo pradžios mokykloje, nes mokyklos vedėja M. Kreicienė buvo A. Povilaičio giminaitė.

 

Valandos bėgo, dr. P. Meškauskas vis dar konsultavosi su Kaunu ir Berlynu. Nei K. Skučas, nei A. Povilaitis nei oficialiai, nei slaptai per „žaliąją“ sieną pereiti į Vokietiją nebandė. Šiandien kyla klausimas: kodėl? Jie abu gerai žinojo, ko nori Maskva. Yra tik vienas atsakymas – K. Skučas ir A. Povilaitis A. Merkio vyriausybei buvo davę garbės žodį, kad be jų sutikimo jie sienos nepereis. Iliustracijai pateikiu Stefanijos Skučienės (generolo K. Skučo žmonos – aut. pastaba) atsiminimus, užrašytus Viktoro Ašmensko knygoje „Didžiosios tautos aukos“, V. 2009., apie iš birželio 14 į 15 d. prezidentūroje vykusį pokalbį,

 

„Naktį iš birželio 14 į 15 d. susilaukėme Sovietų Rusijos ultimatumo. Jo pirmasis punktas kaip tik lietė mano vyrą ir Povilaitį: buvo reikalaujama abudu patraukti atsakomybėn. Apie tai sužinojom tą pačią naktį. Apie 2 val. vyras telefonu buvo Merkio (ministro pirmininko – aut. pastaba) iškviestas.  Sugrįžęs papasakojo apie sunkią padėtį. Netrukus jis vėl iškviestas į prezidentūrą. Po kokių trijų valandų grįžo į namus. Čia pat laukė žinių ir Povilaitis. Vyras tuoj papasakojo, kad mūsų vyriausybė nutarė priimti visus sovietų reikalavimus, taigi tuo pačiu sutiko jį ir Povilaitį atiduoti teismui. Mano vyras aiškino toliau: „Dėl ultimatumo priėmimo prezidentas Antanas Smetona labai susijaudinęs, bet jis nieko negalėjęs padaryti prieš ministrų tarybos daugumos nusistatymą – patenkinti visus sovietų reikalavimus. Jaučiau, kad manęs jau dabar gali nebeišleisti, tuomet prašiau, kad leistų man ir Povilaičiui vykti prie Vokietijos sienos ir daviau garbės žodį, kad be vyriausybės žinios nepasišalinsim. Pokalbyje su prezidentu dėl mano ir Povilaičio likimo kartu dalyvavo ir A. Merkys, bei S. Raštikis, kuriam buvo pavesta sudaryti naują vyriausybę. Prezidentas jiems pareiškęs: „Vyrai, žiūrėkite, jog šitų žmonių nekaltas kraujas nekristų ant mūsų ir mūsų vaikų. Raštikis  atsakęs, kad viską padarysiąs ir laiku mums bus pranešta, kada reikės pasitraukti. A. Merkys tylėjo. Dabar mums leista vykti į pasienį. Jie prižadėjo pranešti, kada bus  laikas pereiti sieną. Aš prižadėjau be jų pranešimo niekur nesišalinti, net paprašiau, kad duotų policijos rezervo apsaugą," - maždaug tokiais žodžiais tada mano vyras, grįžęs iš prezidentūros, nušvietė siaubingą būklę.“


 
VSD direktorius A. Povilaitis   VRM ministras generolas K. Skučas



Apie 15-16 val. Pašvenčio pasienio muitinėje suskambėjo telefonas, Sabaliauskas užrašė tokio turinio telegramą, gautą iš Kauno per Jurbarko policiją; „Pasienio policijos rajono viršininkui. Nedelsiant sustiprinti sienos apsaugą. Jeigu generolas Skučas arba direktorius A. Povilaitis bandytų pereiti sieną, juos sulaikyti ir areštuoti.“

 

Jurbarko nuovados vachmistras J. Juospaitis su trimis policininkais atvyko į Pašventį. Mokyklos kieme jie pastebėjo generolą K. Skučą stovintį su žmona ir dviem dukrom. J. Juospaitis perskaitė suėmimo įsakymą, kurį beje, prieš savo valią turėjo pasirašyti tokio pat tragiško likimo Teisingumo ministras Antanas Tamošaitis, kilęs iš gretimo Smukučių kaimo. K. Skučą uždarė atskiroje mokyklos patalpoje. Netrukus buvo suimtas ir A. Povilaitis, kuris pamatęs policininkus suimančius Skučą, bandė bėgti, bet pasienio policininkas Krivickas suėmė. A. Povilaitis, prie savęs turėjęs jam priklausiusį darbo ginklą galėjo priešintis, bet, kaip jis vėliau tardytojams sakė, į Lietuvos pareigūną, atliekantį  vadovybės įsakymą jis negalėjęs šauti. Tokia buvo jo moralė, jų abiejų, Skučo ir Povilaičio, duoto garbės žodžio kaina.

 

Čia pat, Pašventyje, prie valstybinės sienos buvo ir Augustino Povilaičio gimtinės sodyba. Jo brolis Petras, matęs A. Povilaičio suėmimą, brolienę Katariną Povilaitienę paslėpė miltų skrynioje, o vaikus – Romualdą ir Beatričę kartu su savais vaikais išsiuntė į mišką, kad jie nebūtų suimti ir nematytų to, kas čia vyksta.

 

Rytojaus dieną suimtieji buvo nugabenti į Jurbarko policijos nuovadą, iš kur 11.30 val. iš Jurbarko į Kauno VI fortą buvo nugabenti trimis automobiliais. Tą pačią dieną suimtuosius forte aplankė skubiai į Kauną atskridęs ypatingasis SSRS vyriausybės įgaliotinis Lietuvai V. Dekanozovas. Jis norėjo įsitikinti, ar tikrai generolas K. Skučas ir departamento direktorius A. Povilaitis suimti. Birželio 20 d. abu suimtieji buvo perkelti į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, o jau liepos 23 d. buvo išgabenti tardymui į Maskvą, NKVD centrą Liubianką.

 

Suimtuosius išvežė iš šalutinės geležinkelio atšakos Aleksote. Tarp suimtųjų buvo ir pulkininkas Dulksnys, pulkininkai leitenantai – Kirlys, Matusaitis, kiti aukšti Lietuvos pareigūnai. Iki Minsko su suimtaisiais buvo elgiamasi mandagiai. Minske, jau sutemus suimtieji buvo suvaryti į kitą, grotuotais langais vagoną. Kelionėje iš suimtųjų buvo žiauriai tyčiojamasi. Viso to neišlaikė pulkininko Kirlio nervai – jis išprotėjo. Liepos 25 d. suimtieji jau buvo Liubiankos tardytojų rankose. Nors tardomi tiek K. Skučas, tiek Povilaitis neprisiėmė jiems primestų kaltinimų, Augustinas Povilaitis buvo sušaudytas 1941 m. liepos 12 d., o Kazimieras Skučas – tų pačių metų liepos 30 d. Abu nužudyti Maskvos Butyrkų kalėjime.

 

Apie šį atvejį vėliau, iš lagerio sugrįžęs, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys savo atsiminimuose rašė: „Kokie mes tada buvome naivūs tikėję, kad Lietuvos teismai teis suimtuosius – K. Skučą ir A. Povilaitį...“

 

Tragiško likimo sulaukė ir P. Meškauskas-Germantas. Už nepaklusnumą okupacinei nacių valdžiai, už atvirą pasipriešinimą sudaryti lietuviškąjį SS legioną, 1943 m. kovo mėn. kartu su kitais inteligentais patekęs į Štuthofo koncentracijos stovyklą, tapo kaliniu Nr. 21253. Ten ir mirė vos peržengęs keturiasdešimtmetį 1945 m. balandžio 22 d.., iki karo pabaigos likus vos keliolikai dienų. Kryžių kalne paminklinėje lentoje Štuthofo kaliniams atminti yra įrašyta ir dr. P. Meškausko-Germanto pavardė.

 

O koks buvo tolimesnis Augustino Povilaičio artimųjų, jo šeimos likimas?

 

Vyrus suėmus, Katarina Povilaitienė su vaikais – Romualdu Ramučiu ir Marija Beatriče ir Stefanija Skučienė su dukromis – Birute ir Jūrate skubiai perėjo sieną į Vokietiją. Vokiečių okupacijos metais K. Povilaitienė su vaikais grįžo į Giedrių kaime (dabart. Jurbarkų sen.) buvusį vyro ūkį. Tikėjusi čia sulaukti žinių apie savo vyro likimą. Tačiau karui baigiantis vėl teko trauktis į Vokietiją, o iš ten į JAV. K. Povilaitienė mirė 1993 m. pavasarį, palaidota Lemonto kapinėse, kur antkapiniame paminkle iškalta ir Augustino Povilaičio pavardė. Beje, abi šeimos ilgus metus ieškojo žinių apie suimtuosius, tačiau iš Maskvos sulaukdavo vienintelio atsakymo: „žinių neturime“. Tik po kurio laiko apie K. Skučo ir A. Povilaičio žūtį sužinojo iš tarybinės lietuvių enciklopedijos.

 

Neišliko ir Pašvenčio kaime buvęs A. Povilaičio tėvų ūkis. Šiandien jo buvimą ženklina tik rūsio liekanos ir alyvų krūmai. Pirmaisiais vokiečių okupacijos metais sudegė gyvenamasis namas. Daržinę, kurioje buvo įkurtas vokiečių kariuomenės maisto sandėlis, vokiečiai sudegino 1944 m. spalio mėn., prieš užeinant rusams.

 

Tėvas Mikas Povilaitis buvo miręs dar 1935 m., palaidotas Pašvenčio kapinėse. Motina Anė Povilaitienė 1944 m. besitraukdama į Vakarus sunkiai susirgo ir Rytprūsiuose mirė. Kartu su ja besitraukiančios dukros motiną palaidojo vienoje iš pakelės sodybų.

 

Sovietų auka tapo ir jauniausias Augustino brolis Jurgis. Vyriausias šeimoje buvo Petras (iš viso Povilaičių šeimoje buvo vienuolika vaikų – aut. pastaba), kuriam daug kartų teko kentėti nuo čia pat Pašventyje 1940-1941 metais įsikūrusių sovietų pasienio kariškių, kurie pasistatydavo Petrą prie medžio ir kaip taikinį apšaudydavo. Kiti Augustino broliai ir seserys jau anksčiau buvo emigravę į užjūrį ir įsikūrę Kanadoje.

 

1992 m. birželio mėn. „Gydytojų žiniose“ R. Lipšienė parengė straipsnį apie jau antrą kartą iš Lemonto (Ilinojaus valstijos, JAV) į Lietuvą atvykstantį odontologą Romualdą Ramutį Povilaitį (g. 1932 m.), kuris tiek 1989 m., tiek ir 1992 m. atvyksta ne atostogauti, o perduoti bent dalį savo trisdešimties metų darbo patirties kolegoms Lietuvoje. Su jam asistuojančia žmona Milda atvyko savo lėšomis, atsivežė savo portatyvinę įrangą, medžiagas, instrumentus. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose pirmą kartą buvo praktiškai mokoma dirbti su estetiniu dantų gydymu – spindulinėmis plombomis. Taip pat R. Povilaitis skaitė ir paskaitas. Ir visa tai buvo daroma Lietuvos žmonėms be jokio atlygio. Tuo R. Povilaičio rūpestis Lietuvos medicinai nesibaigė, jis ADAL (Amerikos dantistų pagalbos Lietuvai) viceprezidentas. Kano medicinos akademijoje paskirtos patalpos, kuriose šios asociacijos rūpesčiu buvo įrengtas kabinetas. Visa įranga, medžiagos, instrumentai gauti iš JAV nemokamai. Lietuvos studentus mokė JAV specialistai.

 

Didelę humanitarinę pagalbą Lietuvos vaikams su negalia teikė ir Romualdo sesuo Marija Beatričė Povilaitytė (g. 1935 m.). Ligoniukus ji priimdavo į savo namus, jais taip pat rūpindavosi ir atvykusi į Lietuvą: kiekvieną aplankė, kiekvienam dovanų atvežė. Ir visa tai daro vien savo lėšomis. Romualdą ir Beatričę pažinę Lietuvos žmonės stebisi jų pasiaukojamu darbu ir gerumu. Jie užauginę savo vaikus, anūkus dalį savo energijos skyrė ir Lietuvos žmonėms“.

 

R. Povilaitis tikina esantis patenkintas ir labai dėkingas, kad Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę, pagerbė tėvo nuopelnus. Dar 2006 m. Lietuvoje Romualdas Povilaitis iš prezidento Valdo Adamkaus rankų priėmė tėvui po mirties skirtą Vyčio kryžiaus ordiną. Tokį patį apdovanojimą prezidentas V. Adamkus įteikė ir K. Skučo artimiesiems.   

 

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, K. Skučas ir A. Povilaitis buvo reabilituoti. 1992 m. gauti reabilitacijos dokumentai ir iš Maskvos. Beje, tik po 50 metų jų garbė buvo apginta. Jie pripažinti nekaltais.

 

K. Skučo ir A. Povilaičio atminimui Veiveriuose, Kančių kalnelyje, pastatytas stogastulpis, 1941-1942 m. nužudytų Lietuvos ministrų memoriale Kadrėnuose (Ukmergės r.) tarp 18-os Lietuvos ministrų stovi paminklai ir pirmosioms sovietų okupacijos aukoms – generolui K. Skučui ir saugumo departamento direktoriui A. Povilaičiui atminti. Kaune, prie K. Skučo ir A. Povilaičio namų pritvirtintos memorialinės lentos. Prie buv. Vidaus reikalų ministerijos pastato, Kaune, 1991 m. pritvirtintos atminimo lentos K. Skučui ir A. Povilaičiui atminti. K. Skučo atminties paminklas 2017 m.  pastatytas jo gimtinėje Mauručiuose, Prienų r.. 1998 m. sūnaus R. Povilaičio lėšomis Augustino Povilaičio atminimas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko skyriaus rūpesčiu įamžintas gimtajame Pašvenčio kaime. Kaune, Aleksote, K. Skučo ir A. Povilaičio vardais pavadintos gatvės, Jurbarkų sen. Dainių II k. viena gatvelių pavadinta Augustino Povilaičio vardu.

 

Regina Kliukienė,

2020 06 10


 

Atminimo pagerbimo cremonija Pašventyje,

Jurbarko r., 2020-06-14

 


 
  Atgal

Gyventojus priima:
 
Jurbarko rajono savivaldybės meras
Skirmantas Mockevičius
ketvirtadieniais 10-12 val.
 
Mero pavaduotojas 
Daivaras Rybakovas
pirmadieniais 10-12 val.
  
Administracijos direktorius
Raimundas Bastys
antradieniais 10-12 val.
 
Administracijos direktoriaus pavaduotojas
Leonas Greičius
trečiadieniais 10-12 val.



 
 
Jurbarko rajono savivaldybės
žemėlapiai
 

 

 

 

Jurbarko krašto turistiniai maršrutai

 


JURBARKO RAJONO
SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJA

Savivaldybės biudžetinė įstaiga,
Dariaus ir Girėno g. 96, 74187 Jurbarkas,
tel. (8 447) 70 153, faks. (8 447) 70 166, el.p. info@jurbarkas.lt
 
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre,
kodas 188713933

© Jurbarko rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos

Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.